Autonominės nervų sistemos funkcinės būklės tyrimas ir vertinimas

Autonominė (vegetacinė) nervų sistema inervuoja visų organų lygiuosius raum., širdį ir liaukas, tvarko visų vidaus organų veiklą ir organizmo gyvybi­nes funkcijas. Jos reguliacinių funkcijų sąmonė tiesiogiai nekontroliuoja. Sąmonės valdoma somatinė sist. lemia organizmo ir aplinkos ryšį, o autonominė nervų sistema - vidinės aplinkos pastovumo reguliaciją, jos homeostazę organizmą veikiant įvairiems egzogeniniams ir endogeniniams veiksniams.

Autonominę nervų sistemą sudaro dvi dalys - simpatinė ir parasimpatinė. 

Jų periferinės skaidulos tuos pačius inervuojamus organus veikia antagonistiškai.

Autonominės nervų sistemos veikla
Veikiamas organas
Simpatinės dalies poveikis
Parasimpatinės dalies poveikis
Širdis
Didina dažnį ir stiprina jėgą
Mažina dažnį ir silpnina jėgą
Kraujagyslės (be širdies ir smegenų)
Sutraukia
Išplečia
Širdies ir smegenų kraujagyslės
Išplečia
Sutraukia
Bronchai
Išplečia
Sutraukia
Skrandis ir žarnos
Mažina motoriką ir sekreciją
Didina motoriką ir sekreciją
Šlapimo pūslės lygieji raumenys
Atpalaiduoja
Sutraukia
Šlapimo pūslės raukai
Sutraukia
Atpalaiduoja
Vyzdys
Išplečia
Siaurina
Seilių liaukos
Neženkli sekreciją
Gausi sekreciją
Prakaito liaukos
Skatina sekreciją
Slopina sekreciją
Antinksčių smegeninė daslis
Skatina adrenalino sekreciją
Slopina adrenalino sekreciją
Skydliaukė
Skatina sekreciją
Slopina sekreciją.

Sveiko žmogaus autonominės nervų sistemos abiejų dalių normalią būklę rodo pusiausvyra ir dinaminė tarpusavio sąveika. 

Ramybėje (langelyje organų vyrauja parasimpatinė dalis. 

Stresinėmis, t. y. ekstremaliomis situacijomis (hipoksijos, didelio fizinio krūvio, hipoglikemijos, emocinės įtampos ir kt.) domi­nuoja simpatinė dalis, greitėja adrenalino ir noradienlino pagrindinių simpatinę dalį aktyvinančių mediatorių išskyrimas iš antinksčių

Aktyvėjant auto­nominės nervų sistemos simpatinei daliai, plečiami griaučių raumenų ir sinties arterijos, siaurėja odos ir vidaus organų venos ir arterijos, kraujyje daugėja lais­vųjų riebalų rūgščių, gliukozės ir laktato, plečiasi bronchai, daugiau aeguonies ir substratų teikiama griaučių raumenims, širdžiai ir galvos smegenims.

Dėl treniruočių keičiasi sportininko autonominės nervų sistemos funkcinė būklė. Esant ramybės būsenai, vyrauja autonominės nervų sistemos parasimpatinės dalies tonusas. Tai rodo mažesnis širdies susitraukimų dažnis, arterinis kraujospūdis, retesnis kvėpavimas ir t.t. Treniruotėje arba išsyk po jos autonominės nervų sistemos simpatinės dalies tonusas stiprėja ir organizme vyksta adaptaciniai ki­timai.

Autonominės nervų sistemos funkcinę būklę galima vertinti daugeliu me­todų, apibūdinančių simpatinės ir parasimpatinės inervacijos tonusą.

Brūkštelėjus per odą buku daiktu, tiriama dermografizmas, arba odos kraujagyslių reakcijos. Dermografizmas gali būti raudonas arba intensyviai raudonas. 

Tai rodo padidėjusį vegetacinės nervų sistemos parasimpalinės dalies jaudrumą dėl ryškaus odos kraujagyslių išsiplėtimo. Baltas dermografizmas - tai padidėjęs vegetacinės nervų sistemos simpatinės dalies jaudrumas, sukeliantis odos kraujagyslių susiaurėjimą. Rausvas dermografizmas - tai normalus kraujag. simpatinės ir parasimpatinės inervacijos tonusas.

Autonominės nervų sistemos parasimpatinės dalies jaudrumas vertinamas tiriant akies  ir širdies refleksą Ašnerio mėginiu. Mėginys atliekamas,taip: skaičiuojama tiriamojo pulsas gulint, paskui didžiuoju pirštu ir smiliumi 10 sek. atsargiai spaudžiami užmerktų akių obuoliai ir vėl skaičiuojamas pulsas. Jeigu autonominės nervų sistemos parasimpatinės dalies jaudrumas normalus, tai pulsas retėja 5-12 tvinksnių per minutę, jeigu padidėjęs - retėja daugiau kaip 12 tvinksnių per minutę, jeigu sumažėjęs, pulsas nesikeičia.

Mėginys laikomas tei­giamu, kai atlikus mėginį pulsas retėja, ir neigiamu, kai kitimų nebūna. Apie autonominės nervų sistemos parasimpatinės dalies vyravimą galima spręsti iš klinostatinio mėginio.

Normalus perėjimas įš vertikalios..padėties į hoorizontalią retina puslsą iki 4-12 tvinksnių per minutę. Daugiau kaip 12 tvinks­nių per minulę retėjantis pulsas rodo parasimpatinę dalį esant jaudresnę.

Autonominės nervų sistemos simpatinei daliai vertinti atliekamas ortos­tatinis mėginys. 
Horizontalios padėties keitimas į vertikalią dažnina pulsą iki 12-18 tvinksniu per minutę. Daugiau kaip 18 tvinksnių per minutę dažnėjantis pulsas rodo, knd vyrauja simpatinė dalis (padidėjęs dirglumas ir tonusas). Jei pulsas nedažnąja arba dažnėja mažiau kaip 12 tvinksnių per minutę, simpatinės dalies tonusas yra sumažėjęs.

Odos plaukelių raumenis (pilomotorus) ir prakaito liaukas, inervuoia tik autonominės nervų sistemos simpatinės skaidulos. Todėl tiriant pastarųjų funk­cijas galima įvertinti simpatinės dalies funkcinę būklę. Staiga braukiant per ap­nuogintą odą šaltu neurologiniu plaktuku arba padirginus eteriu galima sukelti pilomotarinį refleksą, kurio metu odos plaukelių raumenys susitraukia ir plaukeliai pasišiaušia - tai „žąsies oda". Vadinasi, simpatinės dalies tonusas padidėjęs

Prakaitavimo refleksai dažniausiai tiriami farmakologiniais mė­giniais: į organizmą sušvirkščiama įvairių farmakologinių preparatų ir stebima prakaitavimo pobūdis, lokalizacija, išskiriamo prakaito kiekis. Slaptas prakaita­vimo tyrimas yra susijęs su odos galvaniniu refleksu. Šis refleksas apibūdinamas elektrinės varžos tarp dviejų kūno odos dalių kitimu.

Įvertinti autonominės nervų sistemos funkcinę būklę padeda termoreguliacinis refleksas, matuojant kūno temperatūrą, įvairių kūno vietų tem­peratūrinės reakcijos pobūdis nusako sujaudinimo eigą, jo iradiacijos ir koncen­tracijos greitį.

Po fizinių krūvių sportininkų temperatūrinės reakcijos asimetrija būna nedidelė, į pradinę būklę ji grįžta per palyginti trumpesnį laiką negu ne­sportuojančių asmenų. Temperatūros asimetrija didėja, o kai kada kūno tempe­ratūra (termoneurozė) labai pakyla, jeigu sportininkas pavargsta, persilreniruo-ja, prieš startą, ypač kai tuo pačiu metu yra ryškios vegetacinės kraujagyslių re­akcijos.
Simpatinės ir parasimpatinės dalies tarpusavio veiklos sutrikimas - tai vienas pirmųjų pervargimo ir pcrsitreniravimo simptomų, pir­miausia pasireiškiantis ramybės sąlygomis pradedančiu vyrauti autonominės nervų sistemos simpatinės dalies tonusu.

Dėl autonominės nervų sistemos centrinės dalies reguliacinių funkcijų su­trikimo atsiranda neurocirkuliacinės distonijos sindromas. Šių sistemų veiklos sutrikimo priežastys- patirtos galvos smegenų traumos, intoksikacijos, lėtinės infekcijos židiniai, alergija, endokrininės disfunkcijos, neigiamos emocijos, per­vargimas ir kt. Pagal klinikinius požymius skiriamos trys neurocirkuliacinės dis­tonijos formos: kardialinė, hipertoninė, hipotoninė.

Būdingi visų trijų formų po žymiai- padidėjęs nuovargis ir dirglumas, galvos svaigimas, galvos skausmas, pakitęs širdies plakimas, skausmas širdies plote.
Kardialinės formos atveju skundžiamasi širdies permušimais, baimės jausmu, dusimu krūvio ii net ramy­bės metu; hipertoninės - savijautos ir nuolaikos nepastovumu, hipotoninės - silpnumu, rankų ir kojų prakaitavimu, akių aptemimu ortostatinio mėgi­nio metu.

Pagal neurocirkuliacinės distonijos formą galima objektyviai nustaty­ti sportininko arterinio kraujospūdžio kitimą (hipertoninį ir hipotoninį), bendrą ir vietinį prakaitavimą, tachikardiją, dispepsinius reiškinius, pulso dažnėjimą po ortostatinio mėginio, įvairius kitimus elektrokardiogramoje ir kt. Neurocirkuliacinę distoniją gydo gydytojas.