CNS būklės tyrimas ir vertinimas

Visą žmogaus judėjimo veikla priklauso nuo nervų sistemos.
Centrinės nervų sistemos vaidmuo ypač išryškėja atliekant sudėtingas specializuotas ju­damąsias funkcijas. Nauji judesiai pirmiausia formuojami susidarant naujiems laikiniesiems ryšiams galvos smegenų žievėje. Nervų sistema garantuoja orga­nizmo judamųjų (motorinių) ir vegetacinių funkcijų tarpusavio ryšį ir darnią veiklą.

Sportininko centrinės nencų sistemos tyrimas pradedamas apklausa. 

Iš­siaiškinami subjektyvūs duomenys, leidžiantys nustatyti centrinės nervų siste­mos funkcinę būklę, jos pokyčius ir sutrikimus. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į nusiskundimus dėl judėjimo, jutimo, lytinės veiklos sutrikimų, galvos skausmų bei svaigimo, dėl savijautos, apetito, nuotaikos, darbingumo. Išsiaiškinama nusi­skundimų pobūdis, jų ryšys su fizine ir emocine įtampa. Išklausiama apie persirgtas ligas ir patirtas nervų sistemos traumas, jų pobūdį, gydymo trukmę, apie treniraviinąsi ir dalyvavimą varžybose, teiraujamasi, ar jau yra būta pervargimo, persitempimo simptomų.

Specialia neurologine anamneze galima jvertinti pagrindines aukšto­sios nervinės veiklos savybes.

Nervinių procesų jėgą apibūdina tokie kriterijai kaip drąsa, atkaklumas, aktyvumas, ryžtas, valia, tikslo siekimas, uzšispyrimas išsiugdyti naujų technikos įgūdžių. Nerviniu procesų pu­siausvyra įvertinama pagal nuotaikos pastovumą, gebėjimą susitvardyti, po­žiūrį į seimą, draugus, elgesį treniruotėse ir varžybose.

Nervinių procesų pa­slankumą apibūdina sportininko gebėjimas nedcl.sianl pereiti iš vienos rūšies veiklos į kitą, gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, veikiai įvaldyti technikos veiksmus, greitai užmigti ir giliai miegoti.

Judesių koordinaciją įvaldant sportinės technikos įgūdžius apibūdina, darnus raumenų (sinergistų, agonistų ir antagonistų) darbas, dinaminė judesių stabilizacija, pasireiškianti tiksliais judesių aktais, laiku atlikti judesiai per opti­malų laiką ekonomiškiausia jėga. Tiriant ir vertinant sportininkų nervų sistemos koordinacinę funkciją, atliekami koordinacijos mėginiai.

Statinė koordinacija vertinama pagal pusiau­svyros laikymą Rombergo poza.

Atliekant paprastą Rombergo mėginį - stovima pėdas suglaudus, rankas ištiesus pirmyn ir užsimerkus -didesnį sportininko koordinacinės funkcijos sutrikimą rodo kūno svyravimas ir pusiausvyros nelaikymas, o mažesnį - pirštų ir vokų drebėjimas.

Sudėtingesniu Rombergo mėginių metu, ypač kai stovima ant vienos kojos, rankas ištiesus pirmyn arba į šalis, akis užmerkus, ko­ordinacija vertinama ne tik pagal pusiausvyros išlaikymo lygį, vokų bei pirštų drebėjimą, bet ir pagal pusiausvyros laikymo trukmę. Statinė koordinacija gera, jeigu sportininkas ta poza nesvyruodamas išstovi daugiau kaip 15 sek., neatsimerkia, vokai ir pirštai nedreba.