Dinaminis judėjimo stereotipas, jo formavimasis įgūdžiai

Judėjimo įgūdžiai: tai daugiau ar mažiau sudėtingi įprastiniai, išmokti judesiai, automatizuoti judėjimo aktai, ištobulinti žmogaus ontogenezėje nuo individo gimimo iki mirties.
Dinaminis judėjimo stereotipas- tai fiziologinis judėjimo įgūdžių pagrindas. Jis susiformuoja kartojantis nuoseklių stimulų kompleksui, kurio kiekvienas elementas sukelia atitinkamą reakciją. Pasikartodamos jaudinimo ir slopinimo reakcijos automatizuojasi, virsdamos pastovia automatizuota sistema. Taip atsiranda įpročiai, įgūdžiai ir jų sistemos.
(Mano) Dinaminis stereotipas – tam tikra jaudinimo ir slopinimo procesų, vykstančių smegenų pusrutulių žievėje, seka. Pagal tai formuojasi žmogaus judėjimo įgūdžiai. Žmonių dinaminio stereotipo
pavyzdžiais gali būti įvairūs judėjimo veiksmai (važiavimas dviračiu, bėgimas, plaukimas ir kt.),
pastovus dienos režimas bei gyvenimo būdas. Dėl susidariusio stereotipo labai palengvėja aukštoji
nervinė veikla, nes daugelis sudėtingų ciklinių veiksmų atliekami automatiškai.
Judėjimo įgūdžių ir dinaminio judėjimo stereotipo formavimasis svarbus KT. Jie apima kompleksą įvairių komponentų: judėjimo, eksterorecepcinis, vegetacinis. Kai kurie šių komponentų yra paveldimi (kraujotakos suaktyvėjimas fizinio krūvio metu). Kiti jų yra įgyti (skirtingų kvėpavimo tipų valdymas – diafragminis, krūtininis).
Naujų judėjimo įgūdžių ir dinaminių judėjimo stereotipų formavimasis vyksta anksčiau susiformavusių pagrindu (ėjimo valdymas (aksomotorinė funkcija) vyksta stovėjimo pagrindu (Statokinetinė reakcija)). Todėl svarbu gerai žinoti įvairių  motorinių funkcijų vystymąsi žmogaus ontogenezėje. Šį eiliškumą galima išnaudoti atstatant prarastas funkcijas patologinio proceso metu. Tai leidžia greičiau atgauti prarastas funkcijas.
Motorinių funkcijų vystymosi eiliškumas:
·         2 mėn. gulėjimas
·         6-7 mėn. sėdėjimas
·         8-10 mėn. ropojimas
·         9-10 mėn. Stovėjimas pasilaikant
·         12-13 mėn. Nepriklausomas stovėjimas
·         14-18 mėn. savarankiškas ėjimas
Judėjimo įgūdžiai ir dinaminiai judėjimo stereotipai, kartą įsisavinti ir užtvirtinti, vyksta pagal programą: tam tikras dirgiklis pratimo pradžioje veikia kaip šios programos paleidimo mechanizmas, o po to į veiklą, pagal įsisavintą programą, įsijungia visos savireguliuojančios sistemos visos grandys, dalyvaujančios judesių valdyme.

KT procedūrų metu dėl naujų dinaminių judėjimo stereotipų formavimosi ne tik gerėja paciento judėjimo galimybės, bet ir susikuria nauji kortiko – viscreliniai (tarp smegenų žievės ir vidaus organų) ryšiai, nauji visceraliniai (vidaus organų) dinaminiai stereotipai. Organizmas tobulėja funkciškai r struktūriškai, gerėja jo funkcijų reguliacija, didėja organizmo adaptacinės ir kompensacinės galimybės.
Judėjimo įgūdžių ir dinaminio judėjimo stereotipo formavimosi stadijos:
1.                          generavimo fazė – apibūdinama plačia dirginimo procesų iradiacija. Šioje fazėje judesiams trūksta tikslumo, jie nekoordinuoti, juos lydi sinkinezės (valingus judesius lygi nevalingi judesiai). Šiai fazei būdingas judesių heterochroniškumas (nesavalaikiškumas, nukrypimas laiko atžvilgiu), nepakankamai suderinta judėjimo aparato, CNS ir vidaus organų tarpusavio veikla. Greitai išsivysto nuovargis ir apsauginis slopinimas. Ši fazė būdinga paruošiamajam KT (gydymo kurso) periodui. Todėl būtinas atsargus fizinių pratimų, dozavimas, griežta KT procedūrų priežiūra ir nuolatinė atliekamų judesių kontrolė. Žmonėms su turtinga judesių kultūra ir didelėmis reabilitacinėmis galimybėmis, ši fazė užtrunka trumpiau.
2.                          koncentracijos fazė – apibūdinama dirginimo ir slopinimo procesų koncentracija. Susiformuoja dinaminis judėjimo stereotipas, tačiau jis labai labilus, lengvai sugriaunamas, todėl svarbu tęsti KT procedūras. Ši fazė atitinka pagrindinio KT (gydymo kurso) periodo pirmąją dalį.
3.                          automatizacijos fazė – apibūdinama dinaminio judėjimo stereotipo tvirtėjimu ir stabilizacija, tobulėja judėjimo veikla ir visų judėjimo įgūdžių tarpusavio sąveika. Ši fazė būdinga pagrindinio KT periodo antrajai pusei ir baigiamajam periodui. Jo metu judėjimo įgūdis baigiasi programuotai. Judėjimo programos metu organizmas dirba kaip tobula savireguliuojanti sistema.

KT procedūrų rezultatas – ligonio fizinės būklės ir judėjimo funkcijų pagerėjimas. Jis priklauso nuo judamojo aparato ir nervų sistemos funkcinės būklės, nuo nervų – refleksinių ir humoralinių reguliacijos mechanizmų bei aprūpinimo sistemų (kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemų) būklės.