› › Fiziologiniai kineziterapijos pagrindai

Fiziologiniai kineziterapijos pagrindai

Raumenys
Judesiai atliekami dėl to, kad raum. gali susitraukti. Raum. kartu su sausg. ir kaulais sudaro judamajį aparatą, dėl kurio veiklos galimas judėjimas erdvėje – lokomocija.
Griaučių raum. prisitvirtinę prie kaulų ir sudaro savotiškus svertus. Jie yra skersaruožiai raum., jų veikla priklauso nuo žmogaus valios ir jie yra valingi raum. Raum, kurie iškloja vidaus org. sieneles vad. visceraliniais. Jie savo morfologinėmis savybėmis skiriasi nuo griaučių raum., jiems nebūdingas skersaruožiškumas, jų veikla nuo žmogaus valios nepriklauso, jie vad. lygiaisiais raum.
Organizme griaučių raum. verčia judėti nerviniai impulsai, kurie ateina iš CNS. Aksonas priėjęs prie raum. jame išsišakoja į sinapses, vad. galine motorine plokštele arba nervo – raum. sinapse. Grupė raum. skaidulų su jas inervuojančiu aksonu vad. motoriniu vienetu. Vienas aksonas inervuoja nuo 5 iki kelių šimtų raum. skaidulų. Kuo smulkesnius, tikslesnius judesius raum. gali atlikti, tuo smulkesnis yra motorinis vnt., todėl kojų raum. yra labai stambūs motoriniai vnt., o rankų ypač pirštų smulkūs motoriniai vnt.

Organizmo raum. yra specializuoti, vieni jų atlieka greitus judesius ir juose vyrauja greito tipo motor. vnt., kt. skirti lėtiems jud. atlikti ir jų motoriniai vnt. yra lėto tipo.

Skersaruožių raum. savybęs:
1) dirglumas – raum. gebėjimas reaguoti į dirgiklius.
2) kontraktiliškumas – raum. gebėjimas susitraukti.
3) elastingumas – raum. gebėjimas jį ištempus grįžti į pirminę padėtį.
4) plastiškumas – kai deformavus raum., kurį laiką jis išlaiko pakitusią formą.
5) tonusas – gebėjimas išlaikyti tam tikrą įtampą.

Raumens susitraukimas
Dažnai dirginant raum. nespėja atsipalaiduoti, nes jį jau pradeda veikti kt. dirgiklis t.y. sumuotas (tetaninis) raum. susitraukimas. Jis gali būti dantytasis arba lygusis. Kai laiko intervalai tarp dirginimų yra ilgesni už atskirą raum. susitraukimą raum. geba susitraukti ir atsipalaiduoti, gaunamas atskiras raum. susitraukimas. Intervalams trumpėjant raum. nespėja atsipalaiduoti vėl susitraukia – tai dantytasis tetanusas. Lygusis tetanusas gaunamas tada, kai raum. susitraukus jis vėl padirginamas ir nespėja atsipalaiduoti. Lyginio tetaninio susitraukimo metu raum. išvysto 2 – 4k. didesnę jėgą nei atskiro raum. susitraukimo metu. Tokiam raum. susitraukimui reikia didesnių energijos resursų, raum. greičiau nuvargsta. Ilgiau užtrukęs tetaninis raum. susitraukimas sukelia skausmą ir mėšlungį (nevalingą raum. susitraukimą), dirginimui išplitus po motorinius neuronus, atsiranda kloniniai traukuliai. Be to padidėja raum. tonusas – atsiranda spastiškumas.

Raumenų tonusas
Žmogaus raum. visą laiką yra tam tikro įtempimo, pasiruošimo veikti būklėje – tai raum. tonusas. Jis priklauso nuo specialios rūšies raum. skaidulų. Tos skaidulos susitraukusios būna dėl retų impulsų einančių iš CNS 10 impulsų/sekundę dažnumu. Raum. tonusas priklauso nuo amžiaus, lyties, fiz. veiklos pobūdžio, pažeidimo. Fiz. prat. didina raum. tonusą. Vaikų jis mažesnis nei suaugusių, moterų mažesnis nei vyrų. Raum. tonusą reguliuoja NS. Jis yra refleksinio pobūdžio, priklauso nuo propriorecepcinių impulsų plintančių iš raum. į smegenis.

Raumenų jėga
Raum. jėgos dydį parodo max jo įtempimas, kurį jis gali išvystyti. Absoliuti raum. jėga, tai max jėga kurią raum. išvysto jį max dirginant ir jam tetaniškai susitraukiant. Absoliuti raum. jėga nustatoma surandant didžiausią svorį, kurį raum. pajėgia pakelti arba mažiausią jau nepakeliamą svorį. Santykinė raum. jėga – jėga, kurią išvysto 1 cm skerspjūvio raum.

Raumenų darbas
 Žmogaus raum. atlieka darbą tiek palaikydami tam tikras kūno padėtis, tiek pakeldami visą kūną arba jo dalis erdvėje. Griaučių raum. organizme atlieka statinį ir dinaminį darbą. Atlikdami statinį darbą raum. nei sutrumpėja nei pailgėja, o tik įsitempia. Dinaminis darbas užtikrina kūno judėjimą. Žmogaus kūne yra apie 600 griaučių raum. Dauguma jų poriniai, simetriški. Raum. žmogaus kūne išsidėstę netolygiai, daugiausia kojose, mažiau rankose ir liemens srityje, mažiausia galvoje.

Pagal f – ją raum. skirstomi į:
a) lenkiamuosius
b) tiesiamuosius
c) pritraukiamuosius
d) atitraukiamuosius
e) nugręžiamuosius
f) atgręžiamuosius
g) keliamuosius
h) nuleidžiamuosius

Raum. dirba suderintai, visus judesius atlieka f – nės raum. grupės. Evoliucijoje f – nės raum. grupės išsivystė poromis, t.y. apie kiekvieną judėjimo ašį atliekami 2 priešingų krypčių judesiai. Vienaašiai sąn. turi vieną porą, dviašiai – dvi, o triašiai – tris f – nių raum. grupių poras. Bet kuriam judesiui atlikti reikalingi mažiausiai 2 raum. kertantys judėjimo ašį priešingose jos pusėse. Analizuojant judesius naudojami terminai agonistai, antagonistai, sinergistai. Agonistas – tai judesio iniciatorius (norimą judesį atlieka per sąn.).
Raum. padedantys agonistams atlikti norimą judesį vad. sinergistais. Antagonistai – tai priešingoje antagonistams pusėje esantys raum. Kai agonistas atlieka norimą judesį antagonistas yra slopinamas, tai vad. reciprokiniu slopinimu arba reciprokine inervacija. Reciprokinis slopinimas svarbus koordinacinei CNS veiklai. Skeringtono reciprokinės inervacijos dėsnis – vienos raum. grupės nervinis centras  yra dirginamas, kt. grupės nervinis centras yra slopinamas. Kai agonistas ir antagonistas susitraukia kartu gaunamas simultaniškas raum. susitraukimas užtikrinantis stabilią sąn. padėtį.

Raumens susitraukimo rėžimai
a) koncentrinis raum. susitraukimas – tai toks  susirtaukimas, kai judesio atlikimo metu raum. ilgis trumpėja.
b) ekscentrinis – kai judesio atlikimo metu raum. ilgėja.
c) statinis – tai toks rėžimas, kai judesio nėra, raum. ilgis nekinta, kinta raum. įtempimas.
Koncentrinio ir ekscentrinio raum. susitraukimo metu jis atlieka dinaminį darbą.
Funkcinė nervų sistemos organizacija

F – jų reguliavimas vyksta humoraliniu ir nerviniu būdu. Humoralinį organų tarpusavio ryšį palaiko kraujas ir limfa. Nervinis reguliavimas yra pranašesnis už humoralinį, nes nukreipiamas į tam tikrą organą.
Tags :