Kiekvieno gyvo individo svarbi ypatybė yra judėjimas.
Žmogaus judėjimo funkciją vykdo kaulai ir raumenys, sudarantys judamąjį
aparatą. Jungtimis susijungę kaulai sudaro pasyviąją, o griaučių
raumenys - aktyviąją judamojo aparato dalį. Žmogaus judamasis aparatas
pasižymi pačiais paprasčiausiais refleksiniais judesiais (staigus rankos
atitraukimas nuo karšto daikto) ir sudėtingais valingais judesiais, kurių
galima išmokti labai stengiantis. Atliekant sudėtingus judesius, formuojasi
judamoji (motorinė) programa, kurioje svarbus vaidmuo tenka centrinei bei
periferinei nervų sistemai ir neurofunkcinėms sistemoms.
Judamojo aparato funkcinė būklė vertinama elektrodiagnoslika,
t. y. raumenų reakcijos i dirginimą elektros srove tyrimu. Tiriamų raumenų
dirglumą rodo minimalus (slenkstinis) srovės stiprumas, galintis
sukelti dirginimą. Paranki elektrodiagnostikos priemonė yra chronaksimetrija
- metodas, kuris leidžia išmatuoti iš pradžių reobazę, paskui
chronaksija. Reobazė - tai minimali elektros srovės įtampa, kuri
sužadina slenkstinį audinio dirginimą.
Juo mažesnė reobazė, juo dirglesnis tiriamasis audinys, Ckronaksįja -
tai minimalus laikas, per kurį padvigubinta reobazė sužadina slenkstinį
audinio dirginimą. Ji rodo tiriamo audinio paslankumą ir labilumą, t. y.
greitį, kuriuo audinys dirginamas. Raumenų funkcinę būklę rodo reobazė ir
chronaksija simetriniuose motoriniuose taškuose. Reobazę ir chronaksija galima
išmatuoti unipoliniu dirginimo metodu. Pervargimas ir
pertempimas, taip pat patologiniai procesai turi įtakos audinių dirglumui –
gali smarkiai padidėti arba visiškai išnykti dirglumas. Taigi vertinant
rezultatus svarbu dinaminiai stebėjimai ir pokyčių simetriškumas
motoriniuose taškuose.
Reikšmingas raumenų funkcinės
būklės ir jos sutrikimų diagnostikos metodas yra elektromiogrąfija, t.
y. griaučių raumenų veikimo biopotencialų registravimas.Raumenų biopotencialus
galima registruoti ramybės sąlygomis, t. y. raumenim maksimaliai
tsipalaiduojant, taip pat raumenim įsitempiant arba atliekant fizinį
krūvį.Kreivė, kuri rodo raumenų elektrinį aktyvumą yra eleklromiograma (EMG). Susitraukiančių ir atsipalaiduojančių
raumenų biosrovių aktyvumo rodikliai yra svyravimų amplitudė, dažnis ir trukmė.
Vertinant EMG, pirmiausia nustatoma bioelektrinio
aktyvumo pradžia ir pabaiga, t. y. jos trukmė. Atskirų raumenų elektrinį
aktyvumą, galima lyginti su šiais EMG rodikliais:
1) suminė
amplitudė - visų EMG amplitudžių suma;
2) vidutinė amplitudė - suminė amplitudė, padalyta iš
visų svyravimų sumos;
3) vidutis dažnis - visų svyravimų suma, padalyta iš
EMG trukmės;
4) svyravimų
intensyvumas - suminė amplitudė, padalyta iš EMG trukmės;
5) suminis
bioelektrinis aktyvumas - suma plotų, esančių EMG tarp nulinės linijos ir
svyravimų viršūnę jungiančios linijos. EMG leidžia įvertinti raumeninių
skaidulų ir motorinių vienetų būklę bei funkcinius ypatumus, kokybiškai
apibūdina judesių koordinaciją ir judėjimo įgūdžius, padeda atskleisti nervų
raumenyno funkcinės būklės sutrikimo ir nuovargio dydį.
Nuvargus raumeniui biopotencialų amplitudė ir
dažnis mažėja. Jeigu nervų raumenyno funkcinė būklė gera, raumenys geba greitai
ir dažnai susitraukinėti. Amplitudė rodo raumens dirginimo dydį. Juo daugiau
aukštų svyravimų, juo darnesnis atskirų raumeninių skaidulų dirginimas.
Sporto medicinoje elektromiografijos metodu
dažniausiai matuojama raumens latentinio įsitempimo periodo (LĮP) ir
latentinio atsipalaidavimo periodo (LAP) trukmė. LĮP - tai laikas nuo
sąlyginio signalo padavimo, pagal kurį tiriamasis įtempia tiriamąjį raumenį,
kol pasireiškia EMG svyravimai, t. y. iki raumens dirginimo pradžios. LAP -
lai laikas nuo sąlyginio dirgiklio, pagal kurį tiriamasis atpalaiduoja raumenį,
kol išnyksta EMG svyravimai, t. y. Iki raumens dirginimo pabaigos..
LĮP ir LAP trukmė labai svarbi vertinant raumenų
funkcinę būklę per treniruotę. Mažėjanti šių periodų trukmė, taip pat
nykstantis skirtumas tarp atskirų kūno dalių LĮP ir LAP rodo gerėjančįą griaučių raumenų funkcinę būklę. Pervargus
LĮP ir LAP trukmė keičiasi priešinga kryptimi. Daug jautriau į funkcinės būklės
kitimą reaguoja LAP.
Apie raumenų atskirų grupių funkcinę būklę galima
spręsti taikant stimuliacinės elektromiografijos metodą. Tai
elektromiogramos registravimas dirginant elektros srove nervus arba raumenines
skaidulas.Vertinant raumenų funkcinę būklę gali būti matuojamas maksimalus raumenų susitraukimo
greitis ir dažnis. Maksimalų raumenų susitraukimo greitį galima
apibūdinti kaip trumpiausią raumens susitraukimo laiką, kuris lemia griaučių
raumenų gebėjimą dirbti staigiomis (sprogstamosiomis) pastangomis; Maksimalus raumenų susitraukimo dažnis -tai
maksimalus raumens susitraukimų skaičius per vieną minutę. Kitas raumenų
funkcinės būklės rodiklis yra maksimalus galūnių judesių dažnis, arba
tepingo testas. Sporto medicinoje dažniausiai matuojamas plaštakos
judesių dažnis. Aukštos kvalifikacijos sportininkų gerą plaštakos
judesių funkcinę būkle rodo 70 ir daugiau judesių per 10 sek., apie nepakankamą
funkcinį pastovumą teigia palaipsnis judesių dažnio mažėjimas, o apie
judesių funkciiu nepakankamo labilumą - laiptinis dažnio didėjimas iki
normalaus arba dar didesnio.
Norint įvertinti raumenų
susitraukimo funkciją, tiriama statinė
ištrvermė.
Plaštakos statinė ištvermė
nustatoma pagal tai, kiek laiko sportininkas išlaiko pasirinktą jėgos dydį (paprastai
¾ maksimalaus dydžio), spauzdamas gyvsidabrio ar vandens manometro „kriaušę“.
Statinė plaštakos ištvermė laikoma gera, jeigu pastangų trukmė daugiau kaip 45
sek. vyrų ir 30sek., moterų; patenkinama
– daugiau kaip 30 ir 20 sek., nepatenkinama – mažiau kaip 30 ir 20 sek. Pilvo
preso statinė ištvermė vertinama pagal tai, kiek laiko tiriamasis išlaiko
vertikaliai ištiestas kojas, atsirėmęs arba kybodamas ant abiejų rankų. Jeigu
vyrai kampą išlaiko ilgiau kaip 15, moterys 10 sek., jų ištvermė gera; jeigu
ilgiau kaip 10 ir 5 sek., patenkinama, o jeigu trumpiau kaip 10 ir 5 sek., -
nepatenkinama.