Kvėpavimo funkcijos tyrimo metodai

Klinikiniai tyrimai paprastai pradedami nuo anamnezės. Išsiaiškinama, ar tiriamasis nekosti, nedūsta, ar jam neskauda krūtinės ląstos srityje, ypač giliai kvėpuojant intensyvaus krūvio metu. Apklausiama, ar šeimoje niekas nesirgo tuberkulioze ir kitomis kvėpavimo sistemos ligomis.
Apžiūrint nustatoma, ar nedeformuota krūtinės ląsta, ar vienodas abiejų plaučių paslankumas, ar nėra dusulio požymių. Apžiūrint pagal krutinės ląstos judesius skaičiuojamas kvėpavimo dažnis. Sveiki asmenys ramybės sąlygo­mis kvėpuoja .4-18 k./min., o sportininkai - 8-14 k./min., bet giliau. Fizinio krūvio metu kvėpavimo dažnis gali padidėti iki 40-60 k./min., ir jis yra vienas iš sportininko nuovargio rodiklių. Apžiūrint taip pat nustatomas kvėpavimo tipas. Gali būti krūtininis, pilvinis arba mišrusis kvėpavimas.  Tam tikrus kvėpavimo sistemos pokyčius, ypač esant patologijai, galima nustatyti perkusijos ir auskultacijos metodais.
Iš laboratorinių kvėpavimo sistemos tyrimo metodų dažniausiai atliekamas skreplių tyrimas. Nustatyti plaučių kitimams dažnai naudojami radiologiniai tyrimai.
Instrumentinio tyrimometodai pagal kvėpavimo etapus skirstomi į šias grupes:
1) metodai kvėpavimo funkcijai pirmame etape, t. y. Plaučių ventiliacijai įvertinti
2) metodai kvėpavimo funkcijai antrame etape, t.y. dujų difuzijai įvertinti

3) metodai kraujo dujų sudėčiai įvertinti.