Plaučių ventiliacijos tyrimas ir vertinimas

Plaučių ventiliaciją apibūdina šie pagrindiniai parametrai: plaučių oro tūris, įkvėpimo ir iškvėpimo pajėgumas, kvėpavimo raumenų jėga ir funkcinis pajėgumas, kvėpavimo dažnis ir gylis.
Plaučių oro tūris
Oro kiekis plaučiuose priklauso nuo krūtinės ląstos padėties. Skiriamos keturios pagrindinės krūtinės ląstos padėtys:
1) maksimalaus įkvėpimo;                     
2) maksimalaus iškvėpimo;
3) normalaus (įprasto ramybės sąlygomis) įkvėpimo;
4) normalaus (įprasto ramybės sąlygomis) iškvėpimo.
Oro kiekį plaučiuose apibūdina plaučių oro tūris. Turis, kurį galima suskirstyti į smulkesnes dalis, vadinamas talpa.
Bendroji, arba totalinė, plaučių talpa - tai oro kiekis, esantis plaučiuose po maksimalaus įkvėpimo. Ją sudaro gyvybinė plaučių talpa (apie 75 - 80 proc.) ir liekamasis tūris (20-25 proc.) Gyvybinė plaučių talpa – tai oro kiekis, kurį žmogus po maksimalaus įkvėpimo gali maksimaliai iškvėpti. Liekamasis turis - tai oro kiekis, kuris lieka plaučiuose po maksimalaus iškvėpimo.
Gyvybinę plaučių talpą (GPT) sudaro:
1) kvėpuojamasis turis;
2) rezervinis įkvėpimo tūris;
3) rezervinis iškvėpimo tūris.
GPT   matuojama   vandeniniu   spirometru.   Po maksimalaus įkvėpimo užspaudus nosį, iš lėto maksimaliai iškvepiant į spirometrą, nustatoma faktinė GPT. GPT būna: vyrų 3,5-5l, o moterų - 2,5-4,0 l. Treniruotų sportininkų GPT gali   būti   ir   8,01.   Normaliai   įkvėpus   ir   normaliai   iškvėpus,   nustatomas kvėpuojamasis tūris (0,3 – 0,8l).  Maksimaliai įkvėpus, o paskui normaliai iškvėpus, išmatuojama įkvėpimo talpa. Iš šio dydžio atėmus kvėpuojamąjį tūrį apskaičiuojamas rezervinis   įkvėpimo   tūris   (1 – 3l).  Po normalaus iškvėpimo pro nosį maksimaliai iškvepiant į spirometrą pro burną, nustatomas rezervinis iškvėpimo tūris (1-2l).
Gyvybinė plaučių talpa netiesiogiai leidžia įvertinti plaučių kvėpuojamojo paviršiaus plotą, kuriuo vyksta kraujo ir alveolių oro dujų apykaita.
Bronchų pralaidumo tyrimas
Sąvoka bronchų pralaidumas yra priešinga sąvokai kvėpavimo takų priešinimasis oro srovei: tai reiškia, juo mažesnis priešinimasis, tuo didesnis bronchų pralaidumas, ir atvirkščiai. Bronchų pralaidumą galima įvertinti išmatavus forsuotą GPT, atlikus Tifno mėginį ir nustačius įkvėpimo bei iškvėpimo pajėgumą.
Forsuotosios GPT mėginys padeda įvertinti bronchų pralaidumą. Forsuotoji GPT nustatoma kaip ir GPT įprastomis sąlygomis, tik tiriamasis po maksimalaus įkvėpimo maksimaliai greitai ir visiškai iškvepia. Tada forsuotoji GPT palyginama su faktine ir vertinama kitimai. Paprastai forsuotoji GPT yra 200-300 ml mažesnė už faktinę. Jei skirtumas didėja, vadinasi bronchų pralaidumas blogėja.
Tifno mėginys atliekamas panašiai kaip ir forsuotosios GPT, tačiau matuojamas maksimaliai greitai ir visiškai iškvėptas per 1, 2 ir 3 sek., oro tūris. Sveiki netreniryuoti asmenys per pirmą sekundę gali iškvėpti apie 70 proc. GPT, o sportininkai – daugiau. Mažiau procentų rodo blogėjantį bronchų pralaidumą.
Įkvėpimo ir iškvėpimo pajėgumą apibūdina maksimalus oro tūrio greitis įkvepiant ir iškvepiant. Šie duomens nustatomi pneumatachometru.